Nors liftai gali atrodyti kaip šiuolaikinis išradimas, prietaisai, naudojami žmonėms ar prekėms vertikaliai gabenti, egzistuoja tūkstančius metų. Remiantis Vitruvijaus raštais, graikų matematikas Archimedas 236 m. Pr. Kr. Sukūrė primityvų liftą, kuris buvo valdomas pakeliant virves, apvyniotas aplink būgną, ir sukamas darbo jėga, pritaikyta kapitonui. Senovės Romoje po Koliziejumi stovėjo požeminis kambarių, gyvūnų gardų ir tunelių kompleksas. Įvairiais intervalais į šimtus vyrų varomi liftai, naudojantys gerves ir atsvarus, gladiatorius ir didelius gyvūnus per vertikalius šachtus pakėlė į areną mūšiui.
1743 m. Liudvikas XV turėjo pastatyti vadinamąją „skraidančią kėdę“, kad viena jo meilužė galėtų patekti į jos kambarį trečiajame Versalio rūmų aukšte. Panašiai „skraidantis stalas“ jo atsitraukimo bažnyčioje „Choisy“ leido karaliui ir jo privatiems svečiams pavalgyti be tarnų kišimosi. Skambant skambučiui, iš virtuvės apačioje į valgomąjį pakilo stalas su įmantriu patiekalu, įskaitant visus būtinus priedus.
Iki vidurio XIX a. Viduryje buvo parduodami garais ar vandeniu varomi liftai, tačiau lynai, kuriais jie rėmėsi, gali būti susidėvėję arba sugadinti, todėl jie paprastai nebuvo patikimi keleiviams. Tačiau 1852 m. Elisha Graves Otis išrado saugos stabdį, kuris sukėlė revoliuciją vertikalioje transporto pramonėje. Jei lūžtų lifto pakėlimo lynas, spyruoklė ant mašinos veiktų letenas, priversdama jas į vietą su stelažais šachtos šonuose ir sustabdžiusi automobilį. Pirmasis komercinis keleivinis liftas „Otis“, 1857 m. Įrengtas penkių aukštų universalinėje parduotuvėje Niujorke, netrukus pakeitė pasaulio panoramą, todėl dangoraižiai tapo praktiška realybe ir vertingiausią nekilnojamąjį turtą pavertė ant galvos-nuo pirmo aukšto iki mansardos. .
